Axel Munthe. Knyga apie San Mikelę

Viena psichologijos dėstytoja patarė paskaityti Axel Munthe Knyga apie San Mikele.
Anotacija: Axelis Munhe (1857 - 1949) - pasaulinio garso švedų gydytojas psichiatras ir rašytojas autobiografiniame romane "Knyga apie San Mikelę" prisimena savo jaunystės dienas Švedijoje, studijas Paryžiuje, darbą Italijoje, daugybę sutiktų garsių žmonių, tarp jų - guy Maupassant'ą ir Louis Pasteurą. Knyga pritraukia humaniškumu, nes autorius visą gyvenimą tikėjo pagrindinių žmogiškųjų vertybių amžinumu.

Knyga tikrai įdomi. Pas mane rankose retai patenka knygos - romanai. Daugiau skaitau kitokio pobūdžio knygas. Bet kuriuo atveju tai knyga, kuri verčia ir pamąstyti. Kai pradedi skaityti suvoki, kad tais laikais, kai gyveno šis gydytojas, buvo kitokie laikai. Mane pribloškė, kad jis matė tiek daug mirties. Kai siautėjo cholera, difterija. Tai verčia susimąstyti apie mirtį. Jis bandė suvokti gyvenimo ir mirties kovą. Kas laimi, o kas pralaimi.  Gale knygos jis pateikia mirtį gražiai. Jos buvo laukta. Ji palengvina žmogiškąją lemtį. Įdomiausia, kad kiekvieną sykį jis suvokia, kada ateina mirtis. Tarsi jau yra padėtas ženklas - viskas: aš atėjau pasiimti.

Knygoje plėtojama daug temų, kai kur šypteli, kai kur jau norisi išspausti ašaras. Nors A. Munthe nemanė, kad tai autobiografinė knygą, tačiau nėra lengva įtraukti ją į žanrą. Įvade jis parašė: "Galiu tik pasakyti, kad niekuomet nesirengiau rašyti knygos apie save; priešingai - nuolat stengiausi pabėgti nuo tos neaiškios asmenybės. Jei vis dėlto pasirodė, kad ši knyga - autobiografija, tai spręsdamas iš to, kokio ji susilaukė pasisekimo, turiu pripažinti, kad norint parašyti knygą apie save, paprasčiausiai tereikia visomis išgalėmis stengtis galvoti apie kitus". 

Taip pat noriu pasidalinti porą citatų į kurias verta atkreipti dėmesį:
"Mirtis turi antrą raktą nuo jūsų pinigų skrynios" (p.311). 

Apie laikrodį: "Deja, labai gerai suprantu. Kiekvieną sekundę, kiekvieną minutę, kiekvieną valandą ir dieną ir naktį jis man kartoja, kad aš senas, kad netrukus mirsiu". (p.127).

"Pareiškiu jums, patres conscript, kad esu paprastas mirtingasis ir tiktai atlieku savo, kaip žmogaus, pareigas; man užtenka to, kad garbingai užimu pirmą vietą tarp jūsų; norėčiau, kad to neužmirštų tie, kurie gyvens po manęs. Palikuonys suteiks man pelnytą ir daugiau negu pelnytą garbę, jei pripažins, jog buvau vertas protėvių, rūpinausi jūsų reikalais, buvau tvirtas pavojuje, nepabūgau priešiškumo, tarnaudamas bendram labui. Štai kokią šventovę norėčiau pastatydinti jūsų širdyse, štai kokios statulos yra pačios gražiausios ir patvariausios. "