Pasak Pelenės: Epilogas
Viskas? O
įdomiausioji dalis. Juk liko neišspręstas vienas vienintelis klausimas. Emilija
kartu su Tauriu atidarė našlaičių namus. Per iškilmingą atidarymą jie buvo drauge. Tuo metu grafo galvoje sukosi viena išganinga mintis.
-
Emilija, tu man skolinga. Aš tave
sugrąžinau į šeimą.
-
Tai nori medalio?
-
Medalio nereikia. Užteks šokio.
-
Šokio?
-
Taip. Atvyksiu pas tave. Būk
apsirengusi ta stebuklinga suknele, kurią vilkėjai per vasaros uždarymą.
Emlija
suintriguota Taurio kvietimu apsirengė ta suknele, bet nerado jokių tinkančių
batelių. Grafo Didžioko karieta įriedėjo į dvaro kiemą. Jaudindamasi, lyg pirmą
sykį pakviesta šokti, ji nusileido į priimamąjį. Ten buvo Taurys ir kartu buvo
atvažiavusi mama. Kartu stovėjo Adomas su Velta. Ką tik atvyko ir Matas vėl
aplankyti savo dukterėčios.
-
Tu be galo gražiai atrodai. Tik
trūksta vieno dalyko – pasakė Taurys su paslaptinga šypsena.
Jis iš už
nugaros ištraukė merginos pavogtus batelius. Tik ne tokios reakcijos tikėjosi
-
Tu pavogei mano batelius?
-
Ji apvertė visus namus jų
ieškodamas- tyliai pridūrė Adomas.
-
Kiekviena Pelenė turi netekti
batelių, kad princas juos uždėtų.
-
Tu pavogei mano batelius – vis dar
bandydama susigaudyti tarė Emilija.
-
Juk gražinu.
-
Tu pavogei mano batelius.
-
Tiesiog apsimauk, grafaite.
-
Aš negaliu patikėti, kaip tu
galėjai pavogti mano batelius- juos maudamasi bambėjo Emilija. – Tu apsėstas
tos pasakos.
-
Pasak Pelenės dabar turėčiau
pakviesit šokti tave, grafaite.
Emilija ir
Taurys įėjo į menę ir jiedu pradėjo šokti. Tebuvo keliese, bet buvo smagu.
-
Emilija, ar šoktum su manimi kol
mirtis mus išskirs.
-
Kad jau labai ilgai.
-
Tebepyksti už batelius.
-
Kaip tu galėjai juos pavogti vien
dėl šios akimirkos?
-
Kaip kitaip tada pasaka
išsipildytų.
-
Aš mielai šokčiau su tavim kol
mirtis mus išskirs – užbaigė Emilija Lionė.
Kaip pasakė taip
ir padarė. Jie atšoko linksmas vestuves. Jie šoko ir šoko ilgai ir laimingai.
Komentarai
Rašyti komentarą