Pasak Pelenės: Karieta

Tos dienos ryte mergina atsikėlė. Ji atėjo prie pusryčių stalo. Tebuvo tik Velta su Daira. Po kurio laiko prisijungė krikštatėvis. Matas įnėšė linksmumo. Jis labai pamilo Emliją kaip savo dukrą.

Galų gale į prie pusryčių stalo įėjo Gaudencija. Tokia pakylėta ir linksma. Ir iš karto atsisuko į Emiliją.

-         Emilija, brangute mano, pagaliau atve demoskavau.

-         Atsiprašau – nesupratusi mergina prabilo.

-         Ar žinojai, kad tikroji mano brolio dukra buvo apsirgusi vėjauriapaiais kai dar brolis buvo gyvas, o tu kai buvai 12os metų, jau našlaičių namuose gulėjai kartu su visomis mergaitėmis sirgdama vėjauriaupiais.

-         Visos merginos buvo paguldytos tuo metu dėl tos ligos aš taip pat.

-         Tai pasakyk, kur yra Sirenos ašaros.

-         Žinai ką – susinervinusi tarė Emilija.- Aš nesu tikra Emilija Lionė, apsimetėlė. Net nežinau, kas yra tokios Sirenos ašaros. Ir jus visi nesat mano šeima. Kažkokie svetimi žmonės, kurie vaidina esantys kaži kas. Jus Gaudencija Kmitienė – vyras jus paliko todėl tikitės gauti pragyvenimui savo brolio turtus. Daira stengiasi prilipti prie kiekvieno kaimo vyro. O jus ponia Velta jus niekados nieko nesikišat lyg neturėtumėt jokios savo nuomonės. Aš išvažiuoju.

Kaip darė taip ir padarė. Matas įlėkės į kambarį norėjo dar pasikalbėti.

-         Emilija, brangute, ką tu darai. Aš tiksliai žinau, kas tu esi. Aš tave patikrinau, jeigu būtų kas, aš iš tikrųjų būčiau tai pastebėjęs.

-         Jus nuostabus žmogus Matai Velykau. Bet tie žmonės nėra mano šeima. Aš buvau pasirengusi atiduoti savo širdį jiems, bet jos visiškai niekas nenori. Atleisk man, krikštatėvi.

Emilija jau buvo susikrovusi lagaminus. Kokie tie lagaminai, vienas lagaminas kaip seniau, kai ji bebuvo tarnaitė. Lagamine viena papaildoma suknelę ir jos menkos brgangenybės, kurias buvo dovanotos jos buvusių šeimininkų. Krikštatėvis pasamdė karietą, nors be galo prieštaravo jos išvykimui, bet tokia buvo užsispyrusi Emilija. Emilija laukė savo geriausio draugo. Jis šiek tiek užtruko.

Vadeliotojas atsisuko į merginą ir tarė:

-         Atleiskit, panele, buvau karietą palikęs moliugų darže. Todėl ji gali būt šiek tiek aprūdijusi. Ir nesijaudinkit dėl pelių, jos čia gali šiek tiek bėgioti.

Emilija vos šyptelėjo.

 Adomas prisėdo prie jos. Ji lediniu veidu sėdėjo ir laukė. Jiedu pajudėjo. Buvo dviese.

-         Gal paaiškinis kas atsitiko?

-         Nėra ko aiškinti. Aš esu apsimetėlė.

-         Liaukis Emilija. – sunerimęs merginos dvasine savijauta tarė Adomas.

-         Spektaklis baigėsi iliuzija išsisklaidė, aš su ne savo karieta grįžtu į realybę. Viskas tebuvo melas.

-         Tu nesi melagė Emilija.

-         Bet visi melavo man.

Vėžimui įsviažiavus, ir kai rodėsi vedeliotojas staigiai sustabdė karietą. Emilija šiek tiek pasimetė, kai karietos durys atsidarė ir išvydo grafo Taurio Didžioko veidą.

-         Adomai – vyras linktelėjo atgal.- Gal galėčiau pasikalbėti su grafaite Emilija.

Adomas išėjo. Emilija pasiruošė kovai.

-         Emilija tu tikrai niekur nevyksi. Grįši ir pasielgsi kaip pridera aristokratei.

-         O iš kur tu žinai, kad aš išvykstu?- tik paklausus suvokė, kur užtruko Adomas.- Adomai.

-         Jis čia nieko dėtas.

-         Kaip tai? Aš išvykstu ir tiek. Grįšiu prie to, ką geriausiai suprantu.

-         Tai tu bijai?

-         Ir beje koks tau skirtumas

-         Aš noriu, kad liktum čia.

-         Ne viskas sukasi aplinka tave grafe.

Vyras sutramdė savo pykti kylantį prieš merginos aroganciją.

-         Aš suprantu, ką reiškia netekti šeimos. Aš netekau tėvo ir brolio beveik per tą pačią savaitę. Tada pradedi elgtis keistai- taip lyg niekas nebūtų svarbu. Bet yra svarbu. Šeima yra svarbu. Tu turi pasakyti apie sirenos ašaras ir įrodyti, kas esi.

-         Kodėl?- jau susigraudinusi mergina sušuko.

-         Todėl, kad kartais nėra taip kaip norisi. Bet mes turime išlikti tai, kas esame geriausiame stovyje, kurį galime parodyti. Tarnauti kitiems. O aristokratai tarnauja žmonėms. Pasitarnauk savo šeimai tiesa. Pasitarnauk šiam miestui įkurdama našlaičių namus.

-         Juk visa tą gali pats padaryti, grafe...

-         Tu esi reikalinga... Tu man reikalinga...

Emilija apsiaašarojo. Vyras sutriko. Buvo sugalvojęs didžiausia kalbą.

-         Tikriausiai dabar nelabai gera akimirka klausti, ką reikia daryti su verkiančiomis merginomis?

-         Nelabai – juokdamasi pro ašaras pasakė Emilija.

Grafaite Emilija Lionė su smarkumu įėjo į pagrindinį kambarį, kuriame vis dar buvo teta Gaudencija, pusseserė Daira, senelė Velta ir krikštatėvis Matas. Ji priėjo prie šeimos portreto, kuris buvo ant židinio atbrailos. Prilietė slaptą mygtuką, kuris atvėrė seifą. Ji iš jo ištraukė nuotraukų albumą. Ant nuotraukų albumo buvo užrašytas Sirenos ašaros. Mergina atsisėdo ant sofos ir nuotraukų albumą pasidėjo ant stalo.

-         Apverkim tuos, kurie mus paliko.

Atsivertė pirmą puslapį.

-         Mūsų proseneliai Lionai, kurie užsitarnavo grafų titulą garbingai tarnaudami karalienei ir karaliui. Mirė nuo seno amžiaus.

Atvertė antrą puslapį

-         Velta Lionė ir Radmantas Lionas. Mano senelė ir senelis. Senelis žuvo kare, kai ji pašovusi kulka atnešė ir ligas, kurios neleido su mumis išbūti kartu visą laiką.

. Astivertė trečią puslapį.

-         Mano dėdė Gedeminas Lionas. Jūsų sūnus ir brolis. Nedavė jam niekas proto didelio, bet širdį jis turėjo. Nes mirė, gelbėdamas mergaitę iš vaikų namų, kurie užsidegė. Mes tą mergaitę prisėmėm globoti, taip ji tapo mūsų sese.

-         Mano dėdė Rimantas Lionas. Tai bent keliauninkas buvo. Tikriausiai jis tebekeliauja po Afriką ieškodamas stebuklo. Bet tikrasis stebuklas čia yra. Šiuose namuose.

Atsivertė dar vieną psulapį.

-         Mano mama. Mirė gimdydama. Kaip ji mėgo šokti.

Tada atsivertė paskutinį puslapį. Jis buvo storesnis negu kiti lapai. Mergina jį perplėšė ir iš jo išbyrėjo sirenos ašaros.

-         Man graudu. Aš verkiu, sušuko sirena.

Visus brangaakmenius pasiėmė ir priėjusi įdėjo tetai į ranką.

-         Aš tenoriu šeimos.

-         Tu Lionė... Tikra sumauta Lionė – susiašarojusi išėjo iš kambario teta.

Daira nieko nesuprasdama išėjo iš kambario. Matas vis dar įsižiojęs žiūrėjo tiek į Veltą, tiek į Emiliją. Mergina įkrito į sofą. Velta prisėdo šalia.

-         Tai tavė Tėvas pasakė viską.

-         Jis mane pasisodindavo toj vietoj, kur jūs sėdit ir atsivertęs visada pasakodavo istorijas. Kai kada daugiau, kai kada mažiau.

-         Kodėl tu norėjai tada išvykti.

-         Aš jaučiuosi svetimkūniu šitoje šeimoje.

-         Atsiprašau, kad tavęs geriau nepriėmėm.

-         Aš atsiprašau, kad buvau tokia užsispyrusi.

Abi moterys apsikabino ir galų gale Emilija pasijuto pagaliau priimta į Lionų šeimą. Tik su teta Gaudencija nebepavyko susitaikyti. Ji su dukra išvyko atgal į Afriką, tikėjosi susitaikyti su vyru. Emilija iki šiol susirašinėja su Daira. Ji vis dar atvyksta vasaros uždarymams į Lionų dvarą. Velta liko su savo anūke. Krikštatėvis Matas Velykus tik džiaugėsi, kad pagaliau viskas išsisprendė