Pasak Pelenės: Liga

 Vasaros uždarymas buvo vykęs, nepaisant šeimos nesutarimų. Kaime sklinda kalbos, kad Lionai atsigauna. Jų turtas siekia valstybės iždą. O Emilija Lionė yra išdidi ir labai patraukli moteris. Senoji Lionė pamatė kaip iškyla jų vardas vėl. Štai ką Marta pasakojo Emilijai išgirdusi kaime. Nors Emilija nebesidomėjo. Tiesiog nebežinojo ką daryti. O dar Didžiokai visas moteris pakvietė kartu pavakarieniauti ir aptarti reikalus. Visos moterys keliavusios viena karieta net nesikalbėjo. Atrodė, kad tyla pragriauš karietos sienas.

Atvykusios jos buvo iškilmingai priimtos. Didžiokienė Milnora Taurio Didžioko motina tapo našle. Taurys paveldėjęs tėvo turtus, kai jo brolis žuvo garbingoje dvikovoje. Milnora liko su vienu sūnumi. Ji priėmė juos ir pakvietę į prieškambarį palaukti.

-         Kur grafas Taurys- nekantriai paklausė Daira. O šis jau žengė į prieškambarį.

Vyras prieš savaitę atrodęs lyg jaunas elnias, atrodė gana baisiai. Išbalęs, šlapias veidas, padirusios akys, gilus dusinantis kosulys.

Emilija iš pirmo žvilgsnio pažino ligą. Daugybę metų dirbusi kaip slaugytoja pažino kiekvieną ligą ir jos vingius.

-         Ar jau iškvietėt daktarą?

-         Man nereikia daktaro? – vos apsvaigusiai tarė Taurys.

-         Nesuprantu, kaip tu dar paeini. Kvieskit daktarą ir padėkit man jį paguldyti į lovą.

-         Kas atsitiko?- sunerimusi tarė motina.

-         Karštinė.

Visi aplinkui persigando kai mergina ištarė karštinė. Lyg tai būtų prakeiksmas. Milnora įėjo į sūnaus kambarį, kai jau Taurys neteko sąmonės. Ji prabilo į Emiliją, kuri buvo šalia ir tikrino pulsą.

-         Daktaras išvykęs už miesto.

-         Negerai. Aš sugebėsiu pasirūpinti tik iš dalies. Bet ne iki galo, tad kuo greičiau suraskit gydytoją, kuris apžiūrėtų, nes gali baigtis blogai.

Mergina su motina nusileido į apačią, kuriame laukė jos šeima.

-         Jums geriau išvykti į namus ir ilgiau nepasilikti – prabilo Emilija.

-         Mes ir vykstam. – prabilo Gaudencija.

-         O grafas pasveiks? – nedrąsiai prabilo Daira.

-         Nežinau... – tarė Emilija.

-         Gerai vykstam – ryžtingai tarė Velta. – Užjaučiu tave Milnora.

Moteris tesugebėjo linktelti.

-         Aš nevyksiu su jumis. Aš padėsiu slaugyti grafą.

-         Tu? – vis dar nekantriai suriko Gaudencija.

-         Aš esu slaugiusi karius, ponus ir ponias ir blogesnėmis sąlygomis. Aš žinau kaip karštinė veikia ir ką reiktų daryti, tai būsiu didesnė pagalba čia.

-         Tai tiesa – kartu atvykęs Adomas tarė.- Esu mačiusi porą stebuklų, kuriuos yra padariusi Emilija.

-         Ir turėtumėm jumis tikėti – tyliai, kad niekas neišgirstų tarė Gaudencija.

-         Saugokis brangioji, liga gali prikibti ir prie tavęs.

-         Nesijaudink, Adomai. Ji prie manęs neprieis.

Visą naktį Emilija išbudėjo prie grafo Taurio Didžioko. Tik jo būklė vis blogėjo, kad ir ką darė Emilija. Rytui atvykus gydytojui jis sudavė vaistų, kurie normalizavo būklę, bet net jis nežadėjo nieko gero. Užtat pagyrė Emiliją už greitą reakciją.

-         Jus esat dirbusi su ligoniais.

-         Labai dažnai.

-         Jums tai puikiai sekasi.  Padarėt viską ką galėjot. Galit vykti namo.

-         Manau, mano darbas dar čia neužbaigtas.

Kitą naktį, kai Emilija nemiegojo ir prižiūrėjo grafą. Ji prisėdo pasižiūrėti pulso. Ir tai pažvelgė į tą žmogų. Nesuprato ar jis sveiksta ar ne. Ar jis girdi ar ne.

-         Ach, grafe, kad tu žinotum. Mano šeima manęs nemėgsta. O svarbiausia teta ieško Sirenos ašarų. O aš tiksliai žinau, kur jos yra. Nesuprantu, kodėl aš pasilieku čia dar. Jie mane užgriauš. Gaila tik Veltos Lionės. Nors ir su ja nėra lengva. O dar krikštatėvis. Patikėk aš vis dar nežinau, ką aš čia darau. Ar tai yra šeima? Tėvas vis kartodavo svarbiausia šeima, kai ją turi, niekas nėra svarbu. Bet ar tai šeima, kai tau už nugaros rezga sąmokslus, tave niekina ir su pirma proga išmestų? Jei ne, tai kur mano šeima. Kas ji tokia. Aš tiesiog noriu susirasti savo šeimą... Grafe, ar tu suvoki, ko aš noriu? Greičiausiai, kad ne...

Kitą dieną reikalai pablogėjo. Dieną atėjo toks karščiavimas ir tokia agonija ne tik grafui, bet ir visai jo šeimai. Kai motina užėjo į sūnaus kambarį. Emilija liūdnai tarė: „Kvieskit kunigą“. Po kelių valandų atvažiavo ir jis. Kai jis pradėjo paskutinės vakarienės ceremonija prabudo grafas.

-         Prieš mirdamas norėčiau dar sužinoti porą dalykų.

Visų nuostabai jis paprašė išeiti tik pasiliko su kunigu kalbėtis. Jiedu kalbėjosi apie porą valandų. Vakarop kunigas išėjo iš grafo kambario ir tarė jo motinai, bei dar esančiai Emilija:

-         Jis gyvens.

-         Tai gajus - vis dar nustebusi tarė Emilija. – Manau manęs čia nereikia.

-         Dėkui tau, Emilija. Tu buvai didelė pagalba.

-         Nėra už ką, Milnora.

Grafas greit atsikėlė iš ligos patalo ir tai buvo stebuklas visiems. Vieni spėliojo, kad jį pats velnias pagydė, kiti, kad stebuklingos galios jį pagydė. Kaip sakant kaime kilo visokios idėjos apie grafo pagijimą. Bet iš tikrųjų niekas nesugebėjo paaiškinti tokio greito ir tikrai stebuklingo pagijimo. Po šios ligos grafas pradėjo labai keistai elgtis. Nusipirko mieste namą ir padėjo jį renovuoti. Galiausiai lankydavosi pas visas merginas, kurias sukdavo sparnus. Kiek kaimas girdėdavo tai po jo atvykimo moterys verkdavo, pykdavo ar tiesiog išvarydavo. Galų galiausiai pradėjo sklisti kalbos, kad grafas susižadėjo su šmėkla, nes šalia nebebuvo jokios merginos, kuri būtų šalia grafo. Grafas nieko nebeieškojo pasirodė ramus. O kas keisčiausia – grafas pradėjo lankyti bažnyčią. Kiekvieną sekmadienį, kaip ištikimas parapijietis. Tai pritraukė ne tik smalsuolius – patikrinti ar grafas tikrai lankosi bažnyčioje, bet ir visas kaimo merginas. Vis dėl to grafas buvo gražus vyras.