9559 diena

Neseniai ieškojau ir klausiau, koks mano gyvenimo šūkis ir požiūris į gyvenimą. Svarbiausias klausimas į kurį norėjau atsakymo, kas mane įkvepia - rašyti, kurti ir tiesiog mėgautis duotu gyvenimu. Pasirodo atsakymas plėtojo tiesiai prieš mano akis: 

Gyvenimas tai nuotykis. Nė vienas iš jo gyvi neišeisime. 

Bruno Ferrero

Potekstė pakankamai gili... Neseniai dalinausi tai sunkumais su kuriais teko susidurti sprendžiant tam tikrus klausimus su viena drauge. Mano pažįstama paklausė manęs:

- Tai tikriausiai tau dabar sunkus metas? 

Aš buvau nustebinta šiuo klausimu, o tuo labiau tuo, kad nesijaučiau, kad mano laikas labai blogas. Tada tariau jai (jums pateikiu pagražinta versiją):

- Ne, kiekvienas laikas turi savo šviesos. Kaip gi gyvenimas bus be sunkumų. Juk jis yra vienas didžiulis nuotykis. 

Žvelgti į gyvenimą kaip į nuotykį

Taigi, čia įsikiša mano blogas. Esu rašytoja (bent jau norėčiau save vadinti, o juk nerašyti negaliu), todėl noriu skelbti sau iššūkį rašyti kaip sekasi į gyvenimą žvelgti kaip į nuotykį. Kokias mintis sukėlė tam tikri mano gyvenimo įvykiai. Taip daugiau džiaugtis, tuo, kuo esu Dievo apdovanota. Taigi, karts nuo karto pamatysite su mano gyvenimo diena ir regėsite tos dienos nuotykius. 

9559 mano gyvenimo diena

Ant mano veidrodinio stalo puikuojasi nuotrauka iš interneto: "Oh, darling, lets be adventurous". Štai dar viena diena, kai klausiau, tai kokie gi nuotykiai, Dieve, laukia šiandien". 

Aš sportuoju Kendo:

Kendo - kardo kelias

Šiandien kaip ir visada turėjau keliauti į treniruotę. Treniruotė vyksta kitame mieste, o aš gyvenu kaime... Neturiu mašinos ir dar iki miesto iš kurio važiuoti reikia nukakti kažkaip. O pasirodo, kad du pagrindiai keliautojai į treniruotę nevažiuoja... (aš tikrai nenorėjau niekur pati vežti... O juk galiu, piniginėj gi sėdi mano vairuotojo pažymėjimas... O dar piko metas... Pasiimsiu mašiną, o jei kas įpuls. O vairuotoja nesu tokia jau "nuliova")...

Bet vieno vaikino užsidegimas mane priveikė. Tas vaikinukas būtų paprašęs netgi tėvo mašinos, kad vairuočiau (jis nepilnametis), vien tam, kad galėtų nuvažiuoti į treniruotę ir padaryti gerą kirtį ir gauti atgal dar geresnį! Čia pajutau, kad tas sunkumas, kurį turiu perlipti esi pati. Ir tikrai žinau, kad kiekviena treniruotė yra įkvepianti, bet to duodanti tiek pat daug, kiek įdedi pats.

Galų gale paprašiau, kad mama paskolintų mašiną ir važiavau... Nesigailėjau nė trupučio. Turėjau tris geras kovas, kuriose atidaviau visą save ir gavau tikrai neblogą pamoką! Kaip sakome po treniruotės: išsitaškėm!

Kartais tiek tereikia laukti įkvėpimo, tai kelionei, kuri tavęs laukia.