Gėlių slėny

 Vieną kartą gėlių slėny, kur pamišę žiogai grodavo ištisas dienas ir naktis, gyveno mergaitė. Ji tikrai buvo nekarališkos giminės. O tos mergaitės vardas buvo Laurita. Ji buvo ta, kuri visuomet palydėdavo saulę į dangaus skliautą ir kedendavo jos plaukus, besidriekiančius per vakarinius ir rytinius laukus. Ji buvo ta, kuri parnešdavo gerti gėlių slėnio paukštėms, kurios sukdavo laimės lizdus žmonių plaukuose. Ji buvo ta, kuri siūdavo ir taisydavo drugelių sparnelius, kai šie nebepajėgdavo gaudyti vėjo, ir tas lakstydavo, kur nori.

Tačiau ne visiems patiko Lauritos darbai. Šalia gėlių slėnio stovėjo namelis ant vištos kojelės. Toje trobelėje gyveno nelabai maloni ponia. Visuomet išsidažiusi it margutis. Kai  nusišypsodavo matydavosi du geltoni dantys: vienas viršutinėje žandikaulio pusėje, o kitas apatinėje. Vos tik šioji žiodavosi, vaikai tuoj pat turėdavo užsikimšti ausis. Vieną kartą ragana tik pažvelgė ir suprato, kad reikia Lauritą užkalbėti, nes šioji per daug gera.

Prislinko kaip leopardas, medžiojantis gazelės, prie mergaitės ir tarė:

-          Tu tikriausiai pavargai, mergaite.

-          Nežinau, kas yra nuovargis.

-          Tai jausmas, kad kažko nebegali daryti. Ar tiesiog merkiasi akys, ir norisi pailsėti.

-          Ne, ponia, aš tikrai gerai jaučiuosi!

Ir taip klausinėjo kiekvieną mielą dieną. Kažkokiu stebuklingu būdu mergaitė pradėjo jausti nuovargį. Kai ragana tai pajuto, pradėjo klausinėti, ar šioji neserganti, kol galų gale pas mergaitę atėjo ir liga. Vieną dieną kalbėdamasi su senąja ragana Laurita sustingo nuo nuovargio,  ligos ir baimės, kuriuos atnešė raganos žodžiai...

Saulė pradėjo liūdėt ir mažiau šviesti, paukštės  išskrido kitur sukti lizdus, tik drugeliai vis tūpdavo šalia Lauritos. Netgi senoji ragana išsinešdino, nes nebebuvo apie ką kalbėti ir kam gadinti nuotaiką. Tad liko tik Lauritos statula ir drugeliai.

 Netoli gėlių slėnio, už žaliojo miško, kuris panašėjo daugiau į medžių jūrą negu į mišką, rymojo laimės pilis. Joje gyveno tikras karalaitis, netgi visų karalaičių karalaitis Aušrys. Jam patikdavo pro langus stebėti paukščius. Kartą jis pamatė, kad už miško vis kyla ir kyla laimės paukščiai ir kažkur skrenda. Jis  visa tai papasakojo savo geriausiam draugui vorui, kuris dieną iš dienos mezgė tinklus kampe, kad galėtų gaudyti museles. Voras atsiliepė, kad tenai - gėlių slėny- turėtų būti prižiūrėtojas, kuris rūpinasi laimės paukščiais. Tad karalaitis sumanė, kad reikia jam pačiam patikrinti, kas atsitiko. Nors tėvai ir net geriausias draugas tam paprieštaravo - kam eiti iš laimės pilies ir kažko ieškoti. Bet Aušrys buvo užsispyręs: eisiu, nes taip reikia.

Taigi jis išjojo.

Pakeliui sutiko vasaros nimfą, tokią nuostabią ir gražią, kad net visos merginos lėkdavo pasižiūrėti ir pačiupinėti jos drabužių. O kokie jie būdavo... Ji klausė:

-          Kur joji, karalaiti?

-          Joju pasižiūrėti, kas dedasi gėlių slėny, kad paukščiai kyla ir palieka savo namus.

-          Nieko tenai nebeliko. Geriau pasilik čia, būsi mano draugas, visas pasaulis ateis pasižiūrėti, kaip tu nuostabiai atrodai. Padovanosiu tau tokį grožį, kad visos merginos pamačiusios tave alps.

Vaikinas tik prapliupo juoktis.

-          Kas iš to, mieloji nimfa, jeigu mano karalystėje kažkam bus liūdna? Juk visi laimės paukščiai išskrenda.

Gražioji nimfa nesugebėjo nieko atsakyti, tad karalaitis iškeliavo toliau. Po kelių dienų išdegintoje proskynoje jis sutiko aršų slibiną, pro kurio nasrus virto tokios putos, kad geriau jau būtų buvę jo nesutikti. Jis kėlė baimę ir kiekvienas žmogus tenorėjo bėgti kuo toliau nuo jo.

Slibinas pamatęs Aušrį pradėjo jį pulti. Karalaitis nieko daugiau nežinojo tik tai, kad jam reikia kautis. Taip jie kovėsi tris dienas ir tris naktis, kol Aušrys pailso. Tada atsisėdo ant akmens ir pradėjo mąstyti. Slibinis baisiai nustebo, nes niekas šitaip nesielgė. Kur matyta kovos vidury atsisėsti pailsėti. Arba tu bėgi, arba miršti bekovodamas, bet ilsėtis! Slibinas kreipėsi į jaunuolį:

-          Apie ką tu mąstai?

-          Galvoju, dėl ko mes kovojame.

-          Kaip dėl ko? ! Tu turi manęs bijoti! Ir su manimi kovoti!

-          Fe, bijoti... Ar kas nors yra prieš tave laimėjęs?

-          Aišku, kad ne! Ką tu sau galvoji!

-          Tada aš keliausiu, tavęs vis tiek neįveiksiu. Per silpnas esu.

 Slibinas tokio įžūlumo nematė, bet iš nuostabos nieko negalėjo padaryti, tad išleido pavargusį karalaitį. 

                   Po dvylikos dienų kelionės Aušrys prijojo gėlių slėnį. Bet ten jau buvo drugių slėnis. Įsivaizuokite, kad jame gyveno milijonais drugių- įvairiaspalvių, plasnojančių, tuoj begimstančių. Toks reginys buvo nepakartojamas. Tik jiems trūko Lauritos. Vidury slėnio stovėjo merginos statula. Sustingusi ir nejudanti. Aušrys žiūrėjo ir stebėjosi, kad tokia graži mergina galėjo virsti statula. Apsižvalgė aplink ir pamatė tik vieną laimės paukštį. jis priskrido prie karalaičio ir tarė:

-          Jeigu tu pagydysi ir susiūsi drugelių sparnus, šie pargins šiltąjį vėją, kad atšildytų Lauritą.

Nors Aušrys niekada nebuvo siuvęs drugelių sparnų mielu noru ėmėsi šio darbo. Jis siuvo ir siuvo drugelių sparnus, tada saulė paprašė iššukuoti jos garbanas, o mėnulis paprašė jį išmaudyti. Tada po truputį ėmė grįžti paukščiai, kartu su jais pagalbininkai. Kai viskas buvo baigta ir sutvarkyta, papūtė šiltesnis vėjelis. Mergina šiek tiek atšilo. Pradėjo nevikriais piršteliais ėmėsi darbo.

Vieną poilsio akimirką, kai su daugybę pagalbininkų po truputį atsodino gėles, kurios nuvyto, Auršys pasiūlė vykti Lauritai su juo į jo pilį, nes jų čia nebereikėjo. Mergina sutiko, nes abu vienas kitą be galo pamilo.

Kai jeidu pasiekė karalaičio pilį, surado juos sugriuvusius. Slibinas, kurio Aušrys nesugebėjo nugalėti, juos sugriovė. Vieną akimirką jie nuliūdo, bet tuoj nusišypsojo ir pradėjo statyti savo laimės pilį, pilną gėlių, drugių ir paukščių lizdų, voratinklių, pelyčių urvų, savo namus, kur kiekvienas praeivis laukiamas ir jam paruošiama didžiausia puota. Kiekvienas išėjęs taria: „Ir aš ten buvau, alų, midų gėriau, per barzdą varvėjo“.

 Tiesą sakant, išgirdę apie Aušrio ir Lauritos laimę ragana, slibinas ir nimfa sprogo iš pavydo. Negaliu pasakyti, kaip ir kur tai atsitiko, tik tiek išgirdau iš paukščio, susisukusio lizdą mano plaukuose.