Pirmoji knyga

Jei pradėčiau apie pirmąją knygą, ką kalbėti, reiktų prisiminti savo pirmą skaitytą knygą. Jos tikrai neprisimenu. Prisimenu tik be galo daug valandų leisdavau skaitydama pasakas. Kaip jos audrindavo mano vaikišką sąmonę - raganos, piktadariai, karalaičiai ir princesės. Kokie įstabūs vakarai buvo.

Taip dabar norisi leisti laiką prie knygų, kurios atskleidžia apie kitą žmogų.

O šiandien noriu pasigirti, kad perskaičiau A. K. Doilio rinktinių raštų 2 dalį, kuri skirta išskirtinai Šerlokui Holmsui. Mane intriguoja detektyvai, o dar labiau paslaptis. Negalvokit, kad man patinka paslaptys, intrigos. Ne iš tolo! Man patinka viską žinoti, viską nuo pradžių iki galo. Esu iš tų žmonių, kurie mėgsta pasižiūrėti kaip baigsis knyga. Taigi, knyga pasibaigė Šerloko Holmso mirtimi... Tiesą sakant jo personažo romantizavimas nieko kito ir neleidžia daryti. Kažkaip susitaikiau, kad jis mirė, ko galima tikėtis iš žmogaus, kurio vienintelė gyvenimo aistra yra spręsti galvosūkius dedukciniu metodu.

Dar vienas dalykas, kuriuo norėčiau pasidalinti - važiavimas autobusu kartais gali būti naudingas. Nesu mėgėja klausytis svetimų pokalbių, bet kartais pasitaiko, kad žmonės kalba garsiai ir neina į nieką kitą koncentruotis tik į jų pokalbį. Taigi, jos važiavo jau po teatro, smagiai juokavo, kalbėjosi. Staiga pradėjo kalbėti apie kažkokią knygą, po kurios buvo išleistas ir filmas (čia nėra svarbu, kokia knyga ir koks filmas).
Jaunoji tarė: man labiau patiko knyga, negu filmas.
Vyresnioji (kaip visada vyresni žmonės pasižymi didesniu proto aštrumu): taip, nes knygą susidėlioji kaip nori, o filmą turi priimti, tokį, koks jis yra.
Tas mane sudomino.  Filme jau matome vieno ar kelių žmonių interpretaciją. Pirma knyga perrašoma aktoriams, aktoriai įdeda savo interpretacijas ir gaunasi filmas - knygos intepretacijos mišinys.