Mano pasakos brolis: Kaip Kajus nusprendė būti tinginiu

Kartą sugalvojo Kajus, kad jis būsiąs tinginiu. Taip ir sako mamai: „Mamukau, nuo šiol būsiu tinginys, nieko nedarysiu“. Mama nusišypsojo ir tarė savo vaikui: “Netikiu, kad būsi tinginukas, kad nuo pat mažumės buvai darbštuolis“. Šis tik atkirto: “Mamukau, gi reikia mokytis man būti tinginiu, man sakė, kad tai  labai gerai“. Mamytė vėl nusišypsojo ir nuėjo su tėveliu pašnekėti. Gan ilgokai šnekėjosi jiedu susėdę ant savo mylimų krėslų prie langų. Kartais nutildavo ir tylėdavo, bet ir vėl prašnekdavo. Saulė danguje besiritinėdama jau leidosi, medžiai mojuodami šakomis kalbėjo: „labanaktis, mieloji sole, sugrįžk greičiau“. Tik tada tėvukai baigė kalbėtis ir palydėjo tinginuką miegoti.

Kitą rytą Kajus vos tik akis pramerkė išlėkė su draugais susitikti. Jie daug tarėsi, ką reikia daryti tinginiui ir ko nedera daryti tinginiui. Mat, jo draugai pakišo tinginio mintį. Gi, toks didžiulis buvo planas! Taigi, grįžęs namo iškarto prisėdo prie stalo nieko netaręs. Mamytė atsisuko į berniuką ir liepė nusiplauti rankas. Bet Kajus, juk tinginys ir še tau ką pasako: „O tinginiai neplauna rankų“. Pradėjo kramtyti maistą iš karto. Mamytė būdama protinga atsakė: „Tinginiai ir nevalgo, nes tingi sukramtyti“. Kajus pakraipė galvą. „Žinai, mamyte, tu teisi. Tingiu kramtyt.„ Tuomet nesumodamas, ką daryti nuėjo į savo kambarį pažaisti.

Po kelių dienų namuose prasidėjo didžiulis sujudimas, sukrutimas. Mažasis Kajukas nebesitvarkė savo kambario, karts nuo karto tiesiog burbtelėdavo:“Tingiu“. Mama su tėvu rimtai susirūpino. Tad ir jie sugalvojo planą, kaip įrodyti Kajui, kad tinginių nėra!

Berniukas jau išsiruošė eiti pas draugų ir pradėjo rištis savo batukus. Tėvelis pamatęs tai tarė: „Tu tikrai nesi tinginys, žiūrėk batus užsiriši.“ Kajus išsigando ir pasiėmė kitus batukus, kur tereikėjo užlipdyti. Užsidėjo tuos. Tėvas vėl pažvelgė į jį įdėmiai ir gudriai prabilo: „O koks darbštuolis, netingi persimauti tinginio batų“- ir pradėjo kvatoti. Kajus užpyko ir išlėkė pažaisti futbolo.

 Vos padėjęs kojas ant namų slenksčio Kajus pradėjo rėkti mamytei su tėveliu, kad jo komanda laimėjo žaidimą. Jo komanda pati geriausia ir pati šauniausia. Jo komanda įmušė netgi tris įvarčius. Tėveliai susižvalgė ir tarė: „Matai, koks darbštuolis mūsų Kajus, nė pro kur nėra jame tinginiuko, gi tiek vargo kad laimėtų tas rungtynes. O juk tinginiai išviso neina žaisti“. Berniukas susikrimto. Išėjo į kambarį ir pradėjo galvoti, kaip čia būti geresniu tinginiu. Nusprendė išviso nieko nebedaryti.

Kitą rytą berniukas net neatsikėlė. Mama įėjo į kambarį. Žiūri guli ir tiek. Atnešė kiaušinių virtų pavalgyti. Šis puolė ir pradėjo luptis virtus kiaušinius, buvo baisiai išalkęs. Mama pažvelgė į jį ir tarė:

-                Žinai koks geriausias tinginio testas?

-                Ne, mamukau, o koks?

-              Atnešti virtų kiaušinių. Tinginys paklaus, ar lupti. Jei lupti prašys išmesti pro langą. O tu juos nusilupai.

Kajus supyko. Atidavė lėkštę ir atsigulė.

-                Aš tinginys.

-                Ne, tinginiai manau nenori išeiti pažaisti su draugais, kurie atėjo į kiemą.

-                Atėjo mūsų komanda?

-                Taip, Kajukau, atėjo.

-                Neisiu.- supykęs ir susiraukęs pareiškė Kajus.

-                Manau, turėtum ir nebekvėpuoti, juk tai taip sunku tinginukui.

Kajus susiraukė užsiėmė savo burnikę ir nekvėpavo gal kokias 10 sekundžių. Tada atsisėdo ir tarė:

-                Ne, tinginiu būti per sunku, geriau būsiu darbštuolis, kaip tu mamyte ir sakai.

Greit Kajus apsirengė pabučiavo mamytę ir išėjo žaisti futbolo su draugais.