Pirmos septynios dienos

(Apmąstant Pradžios 1-ą skyrių)

Žodis, kurs tapo gyvybe -
Iš Dvasios dvelkiančios mum -
Dar kai nereikėjo ašarų laistyt žemės -
Vandenys riaumojo Dievui muzika.
Viskas tilpo į viena melodiją,
kai Dievas tarė naujos giesmės akordą:
"Tebūnie šviesa!".
Nauja melodija suskambo ir dienos pradėjo eiti pirmyn.

Vanduo dar labiau skambėjo -
Dievas mintį dar turėjo -
Štai žodis tapęs tiesa antrą dieną:
"Tebūna skliautas tarp vandenų,
ir teatskiria vandenis nuo vandenų".

Vanduo iš džiaugsmo skraidyt pradėjo -
Taip meilėj muzika skambėjo -
Štai vėl melodijos pritrūko -
Dievas tarė: "Tebūnie sutelkti vandenis po dangumi ir tepasirodo sausuma".

Angelai nežinia kada sukurti
Svarstė sau, kas bus toliau.
Tik dar garsiau orkestre giedojo Dievui,
Kai šis vėl natų pritrūkęs užrašė:
"Teželdina žemė augmeniją".
Tuomet žaliai suskambo sodai,
Sausumoj ir tarp vandenų,
nes maloningas Dievas pamilo mus.

Tik štai vėl pasuko gerumo žvilgsnį žemei.
Kokių dalykų dar ištars!
Pamilęs žemę nenustojo grožėtis ja:
"Tebūnie šviesuliai dangau skliaute,
dienai nuo nakties atskirti".

Meilė augo ir išaugo-
Kai penktą dieną nepailsęs
dar žodžiu gyvybės savo
Meile gyvas būtybes išalsavo.

Kai orkestre jau atrodė nieko nebetrūksta
Muzika skambėjo prakilnume
Dievas tarė: "Padarykime žmogų pagal mūsų panašumą".
Tuomet -
Žmogus meilėj neišpasakytoje Viešpačiui atmerkė akis.