Kas tu, žmogau?

Mokslininkai vis bando atrasti iš kur atsiranda mintys,
Bet vis dar neatranda elektros impulsų, kurie sukelia galvojimą...
Jie vis ieško, kad leistų kas patvirtinti:
Žmogus tik gyvulys ar dievybė...

Žmogus tas žmogus, kurio minties neina suvokti...
Sukūrė, įsiterpė beveik į kiekvieną žemės kampelį;
Subūrė pačias neįtikimiausias imperijas,
Padarė gražiausius pastatus ir sudėliojo širdį veriančius žodžius -
Vistiek, tas pats žmogus, jaučiasi vienišas šios žemės pilietis...

Jei jis tik gyvūnas nors ir gyvūnai nesielgia kaip jis,
Palieka sutuoktinį ir vaikus, žudo, skaudina, rėkia...
Ir tik žmogui rodydamas dantis gali juoktis
Ir kas tas žmogus-
Gyvulys ar Dievybė?

Ar fanatiškai, be klausimų tikėdamas
Analizuodamas nieko nepasiekdamas,
Atsinešęs problemas nieko keisti nenorėdamas...
Ką tu žmogaus prisimeni geriausiai?
Kai tau atrodė, kad tave mylėjo... sakyk ar tai ne tiesa?
Kai dubenį sriubos tau atnešė?
Kai saulei leidžiantis už rankų laikė?
Kai vakarais pasižiūrėdavo ar miegi?
Kai tiesiog mylėjo...

Tai kas tu esi žmogau?
Bepykdamas, kad niekas tavęs nemyli,
Skriaudi kitus galvodamas apie save-
Manai esi gyvulys ar dievybė?
Bet ir dievybės nesielgtų kaip tu elgiesi
Įnešdamas sumaištį-
Karą keldamas tik dėl valdžios ir galios troškimo...
Prievartaudami ir žudydami, atimdami ir naikindami...
Greit ir tu kaip senė prie suskilusios geldos liksi
Vis tiek sužaloti liksim...
Tai kas tu žmogau?

Jei patikėsi Dievu, mes jo atvaizdai...
Kuriems pavesta rūpintis žeme
Ir mylėt ir gerbt vienas kitą....
Nereik didelės logikos suprast:
Sėdamas gera ir nupjausi gerą-
Sėdamas blogą ir nupjausi blogą.
Ne viskas taip paprasta, nes nesi nei dievas nei gyvulys
Tik apdulkėjąs Dievo atvaizdas žemėj...