"Pasak Pelenės": Bateliai

Dienos pradėjo lėkti it stirnos pamačiusios pašalinį. Kiekvieną dieną Lionų dvaras sulaukdavo daugybę svečių, kad po kurio laiko nebegalėjai girdėti savęs vien tik kitų žmonių klegesį. Kol atėjo lemtinga diena, kai pavesinė buvo užbaigta ir atėjo vasaros galas. Buvo sutarta, kad bus daromas vasaros uždarymas Lionų dvaro kieme. O kiemas tikrai buvo nemažas. Jame galėjo tilpti... tikrai nemažai. Lionės visuomet garsėdavo savo prakilnumu ir šokiais. Taigi, to siekė visos moterys drauge. Nors tarp jų ir kildavo kivirčai ir viskas tik tolino žmonės.

Taurys Didžiokas pradėjus sukti sparną apie Dairą, jau pavargo su ja kalbėtis. Bet visų nuostabai vis dar sugebėjo atlėkti pašokti. Kažkokiu būdu Taurys pasijuto sugundytas šokiais. Bet dar labiau jautėsi sugundytas Emilijos Lionės. Jautė visa širdimi, kad jos negalės gauti. Ne ta moteris, kuri būtų lengvai pasidavusi, o jei būtų, tai tikriausiai su žiedais. Taigi, nusprendė geriau nepradėti šitų gaudynių. Kai jau ruošėsi greitai pasprukti iš moteriškos kompanijos pietų ir išlėkė pro kitas duris važiuoti namo – atsitrenkė į tą, nuo kurio jau nusprendė bėgti. Merginos akys buvo raudonos ir ji jau buvo apsirengusi jodinėjimo kostiumu. Ruošėsi eiti pravėdinti galvą.

-          Grafaite Pelene.

-          Grafe...

-          Jūs liūdna? – surimtėjęs vyras paklausė.

-          Aš... Ne...- nors matėsi, kad akys yra raudonos.

-          Kas nors nutiko? Jei sakysi nieko, manysiu, kad jus esat melagė, o tas tikrai netinka jūsų teisuoliškai pozicijai.

Mergina nusišypsojo su mintimi, kaip visad.

-          Jūs neturite jokio galantiškumo.

-          Pamečiau su jūsų pussesere tai – mintyse vyras nusikeikė.

-          Ko gi tikėtis iš mergišiaus.

-          Aš nesu mergišius, ką galiu padaryti, kad merginos mane pamačiusios alpsta.

-          Jus ne toks jau ir žavus.

-          Visas blogis iš manęs sklindantis yra žavus, o moterys nori nuotykių. Manau jūs turėtumėt, tai suprasti.

-          Nuotykių- prunkštelėjusi jau žadėjo pasitraukti mergina iš grafo kelio.

-          Grafaite, jus neatrodot čia laiminga.

-          Laimė pervertintas dalykas. – net nežinodama kodėl pradėjo mergina. – Noriu, ką nors nuveikti, tokio, kad pasakytų kodėl esu čia. Šitas vasaros uždarymas tikrai nėra tai, dėl ko aš turėčiau čia būti, tai nėra pasitarnavimas kam nors. Tai yra iliuzija.

-          Filosofiška... O ką norėtum nuveikti?

-          Visą vasarą matau tuos vaikus turguje lakstančius, greit jie sušals. Ateis ruduo ir jie neturės kur prisiglausti. Vis mąstau, kad reiktų atidaryti vaikų namus. Kalbėjau su pastoriumi, jis man padės. Bet... Nerandu jokio pastato, kurį nusipirkti ir dar ne iki galo sutvarkyti dokumentai – dar nelabai galiu pirkti didesnių objektų.

-          Graži mintis...

-          Grafe... - iš už nugaros sušuko Daira.- Jūs nepasiliksit pietų?

Baisiai nusivylęs, kad nepavyko pasprukti. Jis nusikeikė prieš Emilija. Kai grafas su Daira pradėjo eiti vidun, prie Emilijos priėjo teta.

-          Emilija, jeigu manai, kad gali nusitaikyti į dar vienus turtus, tu labai klysti. Atstok nuo grafo arba...

-          Nesuprantu jūsų teta... Man grafas netgi nepatinka...

----

Vakarop mergina jau ketino atsigriebti poilsiui slėpdamasi viename iš buvusių savo tėvo ofise. Ji prisėdo ant krėslo. Jo atlošas buvo atsuktas į duris, jeigu kas ateitų žvilgtelti ar kas nors tenai yra Emilijos niekas nematytų. Bet kai mergina ramiai atsikvėpti į kambarį įžengė Adomas. Ir atsisėdo priešais mergina taip pat ramiai, kaip ir įėjo.

-          Adomai... Tu nori kažką man pasakyti, bet nesi tikras ar turėtum.

-          Kaip gerai mane perpranti, brangute. Jei prabilsiu, tai apkalbėsiu, bet jei neprabilsiu, tavęs neperspėsiu. Kadangi, tu man be galo esi brangi aš turiu tave perspėti.

-          Sakyk, Adomai.

-          Tavo teta skiriasi su vyru. Jiedu susipyko be galo, todėl jie skiriasi.

-          Aišku, kodėl Daira tiek nusitaikė į grafą.

-          Tai ne vienas dalykas į kurį jos nusitaikė.

-          Kas dar?- susidomėjusi mergina linktelėjo į savo draugą.

-          Sirenos ašaros. Ar žinai, kas tai yra?

-          Istorija apie moterį, kuri prarado savo šeimą ir išverkė visas savo ašaros.

-          Jos ieško sirenos ašarų.

-          Tai deimantai. Juos mano tėvas nusipirko, kaip priminimą, kad šeima būtų svarbi. Jis nusipirko juos po mamos mirties, nes tai priminė, kokia ji buvo svari jam.

-          Iš kur žinai?

-          Aš žinau, kur jie padėti. Saugiausioje vietoje, kur niekas nesugebėtų atrasti. Tik šeimos nariai gali žinoti.

-          Kaip visa tai prisimindama, tu sugebėjai likti tarnaite?

-          Adomai, aš tiesiog paklusau.

-          Kaip visada...

---

Atsikėlusi ryte Emilija jau žinojo. Šiandien ta diena. Šiandien yra vasaros uždarymo šventė Lionų dvare. Visą dieną tarnai ruošėsi. Visą dieną šeimininkai ruošėsi. Emilija nusileido į virtuvę – buvo pavėlavusi pusryčių ir tikėjosi gauti kažko papusryčiauti. Tik kaktomuša susidūrė su teta.

-          Emilija...

-          Teta...

Po nejaukios akimirkos jau skyrėsi eiti abi aristokratės, tik teta atsisukusi spėjo pridurti.

-          Perspėju Emilija, jeigu galvoji pasiimti grafą sau, gali susidurti su dideliu priešu.

-          O kas tas priešas? Jūs? Esat tiesiog pilna pagiežos moteris ir nieko nesugebėtumėt man padaryti to ko aš nesu patyrusi. Jeigu galvosit atimti turtus, pinigus. Buvau ir be jų ir išgyvenau. Galvosit atimti mano gyvybę – aš nebijau mirties. Mirštančius slaugiau ir žinau, koks nuostabus palengvėjimas yra. Aš tenoriu šeimos, bet šito negavau net sutikusi jūs. Patikėkit jūs nieko nepadarysit, nes blogiausia jau padarėt.

Visiškai supykus Emilija išėjo. Gaudencija buvo ir liko išdidi. Nors vienas žodelis būtų įstrigęs moters širdžiai, galbūt galbūt būtų supratusi ką mergina norėjo pasakyti. Kad ir kaip Emilija nebuvo piktos širdies žmogus. Kartais gyvenime būna, kad gyvenimo smūgiai sugriauna širdis ir paverčia akmeniu. Deja, deja neprasibrovė į moters širdį jokie žodžiai. Tik vienas suvokimas liko Gaudencijos Kmitienės, kad ji turi didelį priešą prieš akis.

Truputį vėliau, kai Emilija jautėsi visiškai nenusiteikusi, į jos kambario duris pasibeldė. Tuo metu jos bateliai ir suknelė gulėjo padėtos ant lovos. Jie tikrai buvo nuostabūs. Sidabrinė suknia prie krikštatėvio padovanotų batelių, kurie priminė kurpaites. Taigi, bildesys į duris. Emilija atidarė ir išvydo ne ką kitą, o Taurį Didžioką. Baisiai nustėrusi žvilgtelėjo į jį.

-          Tai ką Pelenė jau pasiruošusi baliui.

-          Aš ne Pelenė ir tu tikrai netinkamu laiku. Aš ruošiuosi persirengti. Ar tenai tavo stebuklinga suknia?  - pamatęs ant lovos suknią su bateliais užklausė Taurys.

-          Ko nori, grafe?

-          Kur tavo nuotaika? – juk šįvakar esi tikra princesė- tikra Pelenė.

-          Taury, kaip greitai įsikalsi į galvą, kad nesu Pelenė.

-          Gal dar šiek tiek trūksta iki Pelenės, bet greitai tą galima suorganizuoti.

Tuo tarpu pro šalį atėjo Daira. Pamačiusi, kad kalbasi su grafu ji pradėjo rėkti:

-          Taip ir mama sakė. Tu nori pagrobti grafą!

-          Kaip aš jį grobiu? Jus visi prisiriję nesąmonių.

-          Grobi. AŠ žinau, kad tu visiška, absoliuti vagilė ir plėšikė. Tu visko sau nori, netgi grafo. Ar neužtenka, kad jau pasigrobei Lionų turtus?

-          Merginos – aš čia. – Labai nejaukiai pasijutęs pradėjo kalbėti grafas, bet niekas jo negirdėjo.

-          Tu išprotėjusi.

Tuo metu atbėgo verkianti Marta prie savo šeimininkės.

-          Mane – verkšlendama kalbėjo. – Nori atleisti.

-          Kas?

-          Gaudencija Kmitienė.

-          To tikrai nebus.

Emilija išlėkė palikdama grafą vieną, nes Dairą nulėkė paskui Emiliją rėkdama. Susidųrusi ne su kuo kitu, o su Gaudencija. Jos visos taip smarkiai rėkė, kol pasirodė Velta. Velta Lionė visas apramino ir liepė eiti į savo kambarius. Daira išėjo verkšlendama ruoštis. Gaudencija išdidžiai pasišalino, o Marta jau buvo išlėkusi. Emilija atsisuko į Veltą ir tarė:

-          Aš tenorėjau, kad ši diena praeitų gerai.

-          Aš irgi.

Grįžusi ji pradėjo rengtis. Kai apsirengė pamatė, kad trūksta jos batelių. Nebėra tų batelių, kuriuos nupirko krikštatėvis. Tų batelių, kurie buvo padovanoti su meile ir tokiu dideliu gerumu. Emilija pirmą sykį gyvenime pasijuto išmušta iš vėžių. Ji galėjo pakelti bet ką, bet kad kas pavogtų tuos batelius buvo taurės pripildimas. Ji susišaukė visus tarnus, kurie buvo. Visi bandė surasti batelius, bet niekas nerado. Buvo perkratyti visi kambariai, sustabdyta puotos pasiruošimo darbai.

Galų gale visi susirinko viename kambaryje.

-          Kas galėjo juos pavogti? – nustebęs pradėjo Matas Velykus.

-          Marta- piktai tarė Gaudencija Kmitienė. – Aš ją atleidau, todėl nusprendė atsikeršyti.

-          Kam jai tie bateliai? Čia ne daug kam galėtų juos parduoti, be to, jei ji norėtų atsikeršyti, ji turėtų keršyti jums. – Sarkastiškai pridūrė tetai.

-          Bus tų batelių – prabilo Velta, jau erzindamasi visų šiandienos įvykių.

-          Bus batelių- prunkštelėjusi tarė Emilija. – Tie bateliai buvo vienintelis tikras dalykas šiuose namuose.

-          Brangute, nekalbėk šitaip. Juk mes esam tikri – prieidamas prie Emilijos tarė Matas.

Emilija vos šyptelėjo. Jau buvo pavargusi.

-          Tai ką dabar darysime? – vis dar piktai kalbėdama šaudė strėlės Emilijos link.- Sustabdysime vasaros uždarymą dėl batelių?

-          Kaip kiekvienas save gerbiantis aristokratas pasakytų: šou turi tęstis.

Nusišypsojus ir iškarto surimtėjusi išėjo ieškoti kitų batelių. Mergina įėjusi į kambarį krito į lovą, kai įėjo Adomas ir apkabino merginą.

Vakaras visoms Linių damoms prasidėjo ne kaip. Prasidėjus šokiams – o viso uždarymo prasmė ir buvo šokiai ir Emilijos įėjimas į grafų bendruomenę. Kalbos liejosi pro kraštus, Emilijos veidas rimtas sumišęs su liūdesiu atrodė gana ramiai. Tą vakarą mergina prarado viltį ir laukė jau šio spektaklio pabaigos. Taurys turėjo šokdinti kiekvieną merginą buvusią šventėje. Vis mėgino prieiti prie Emilijos ir ją pakviesti šokti. Prieš dingstant grafaitei Lionei grafas pasičiupo šokti Dairą. Galų gale paliko šokti visą vakarą. Bet po kurio laiko Daira išdavė jį su vienu bajoru. Jo kompanija Dairai Kmitaitei pasirodė malonesnė. Kai grafas jau mėgino atrasti Emiliją, bet jos jau neberado. Ji net nešoko. Vyro galvoje sukosi mintys, kur ta nuostabi aristokratė dingo.