"Pasak Pelenės": Namai

Antras skyrius
Namai

      Kai ji atvyko jos močiutė ir teta buvo išvykusios į Afriką gyventi. Teta buvo ištekėjusi už verslininko, kurio visa eksplotacija vyko Afrikoje. Tuose namuose nieko nebuvo tik virėja su liokajumi ir jų dukra, kuri buvo už tarnaite. Emilijos  daiktai dar nebuvo atvežti, ji savo lagaminukyje turėjo tik savo buvusią tarnaitės suknelę ir tik vieną puošnią suknelę. Deja, ji buvo sugadinta tuomet, kai tarnaitė ant jos netyčia užpylė rytmetinės kavos. Emilija nei pyko, nei nieko sakė. Nuėjo persirengė ir išėjo pasitarti į virtuvę. Iš to didžiulio liūdesio, kad Kalvystėje nebuvo jos močiutės su teta, kaip buvo nuspręsta norėjo ypatingo deserto, kuri prisiminė, darė jos mama. 

      Su jauniausia tarnaite išėjo vėjuotą pavasario rytą į turgų. Ar jus žinot kaip atrodo turgus? Koks bitynas jis yra? Kaip žmonės kalbasi? Kaip derasi? Jei išgirsit garsiai kalbantį vyruką, kuris vaišina aplink žmones ir siūlo pirkti daugiau – žinokit čia pyragų pardavėjas. Jo pyragai patys skaniausi ir šviežiausi. O jei išgirsit visuomet juokaujant gan stambų vyruką juodais numurzintom rankom – tai daržovių pardavėjas. O jei pamatysit kaip senutė čiauškia apie skanią duoną, nors pardavinėja ji mėsą, tai žinokit esat geroje vietoje. Senesni žmonės verčiasi kaip begali, ne visada vaikai tepadeda, bet visuomet dar atranda vietos žemei padirbti, kokį gyvūną paauginti, galbūt rudenį parduos ką – atsiras pinigėlių, kurių trūksta kiekvienam. 

    Emilijai tas nebegrėsė. Bet ji matė daug šąlančių vaikų, lakstančių aplinkui. Ji ieškojo skanių obuolių ir prisipirko jų pintinę. Ramiai pliurpėsi su miestelio gyventojais ir tarnais. Pasirodo miestelyje gyveno netgi 3 grafai. Taigi užteko ir darbo ir vietos kur dirbti. Čia susikirto grafų paskutinės valdos. Dalis priklausė Lionėms, kita dalis Margaspalviams ir dar kita Didžiokams. Pasirodo apie grafą Didžioką – pirmagimį sklido nemažai kalbų. Moterys ir mergaitės vien apie jį ir tekalbėjo. Taigi, Emilija prisirinko ir apkalbų.

    Kai jau su Marta išsiruošė išeiti iš turgaus, Emilija apvirto ir išbėrė visus obuolius, tuo sušlapdama visą suknelę. Marta siaubingai persigando vis dėl to tai buvo jos šeimininkė. Tačiau šeimininkė ne šeimininkė ji sugebėjo atsistoti ir susirinkti visus obuolius ir eiti namo. Tiesą sakant Emilija peršlapus atrodė gana keistai. Mergina buvo šiek tiek pavargusi nuo viso kraustymosi ir troško bent akimirką dar pajusti kaip anksčiau. 

Staiga prie jų sustojo karieta. 

- Kur merginos keliauja – prabilo gan sodrus vyršiškas balsas. 

- Į Lionų dvarą – ištarė Marta tuptelėjus grafui Didžiokui, kurį pažino iš karto. 

     Vyras susidomėjęs apie naujai atvykusią paveldėtoją pakvietė pavažiuoti jų karieta. Kadangi, Emilija buvo šlapia kaip višta ir šiltesnė vieta gundė it obuoliai rojaus sode, ji įsėdo į karietą su savo purvinais obuoliais. Vyras davė Emilijai užsikloti antklodę. 

- Taigi, pas jus yra nauja šeimininkė – prabilo Taurys Didžiokas. 

- Taip – pasakė Marta. Labai norėjo papasakoti, kas yra naujoji šeimininkė tik nedrįso nieko sakyti, kai šioji piktai pasižiūrėjo. 

- Girdėjau, kad ji paveldėjo labai nemažai pinigų, ar kartais nebus kokia Lionų plėšikė? 

- Ne... – Ją atrado, pats Matas Velykus. –rimtu ir susierzinusiai prabilo Emilija. 

- Matas Velykus labai ištikimas žmogus. Manyčiau jus teisi. Atleiskit, jus neminėjot savo vardo. Tikriausiai atvykot su šeimininke. 

- Taip, atvykau prieš dvi dienas. 

- Sakykit, kokia ji - šeimininkė? 

- Jei norit ją pamatyt tai ir susitikit kaip normalus žmogus, o ne klausinėkit tarnaičių lyg būtumėt kažkoks vagis. 

- Jus man patinkat panele... Galit pakartot savo vardą. 

- Aš jo nesakiau. 

Jeigu jos jau nebūtų atvažiavusios Emilija būtų išlipusi. Jas pasitiko Adomas – labai nustebęs savo draugės poelgio. Grafas Didžiokas labai pasijuto įžeistas. Galų gale jis pažvelgė į Emiliją, o šioji atsisukusi dar tarė:

- Jūs esat geras žmogus, tik turit negerų kėslų. 

- Aš jų visuomet turiu, panele.... – norėdamas vis išgirsti šios tarnaitės vardą.

Emilija ir Marta įėjo į vidų, kur Adomas pranešė, kad pagaliau atvyko Emilijos garderobas. Emilija nuskubėjo persirengti. Kai pagaliau apsivilko puošnią suknią, kurią vilkėdavo tik grafaitės ir bajoraitės – ji savęs nepažino, tik liūdesys pliukštelėjo pro akis.