"Pasak Pelenės". Tarnaitė

Pirmas skyrius: Tarnaitė

iš http://www.discoverync.com/opportunities/servant-evangelism/ 

Ji buvo tarnaitė, ką tik baigė savo darbo dieną. Ji turėjo sergančią ponia, kuri po jos atvykimo jau taisėsi. Emilija Lionė – štai koks vardas. Turėjo ir privalumą ir ydą, ji visą savo širdį atiduodavo tam kam darbavosi. Taip ir buvo šį kartą. Ji visa savo meilę atidavė savo globojamai šeimininkei  Aišku ne visada ta meilė atsiperka, bet svarbiausia, kad atiduodi, ką turi, o visa  kita savaime ateina. Būnant tarnu tu turi išmokti keletą dalykų: nuolankumo, meilės kitam ir nuoširdumo. Ji manė esanti per daug stropi ir skrupulinga, lyg kada per daug vandens būtų prisėmusi į kibirą... Bet patikėkit ji nešdavo vandenį su kaupu.
Porą savaičių į ją vis keistai žvilgčiodavo šeimininkas. Ji niekaip nesuprato kodėl. Labai bijojo būti atleistai. Juk taip norėjo atrasti namus, kuriuose galėtų jaustis šeimos dalimi. Ir kiekvieną sykį jausdavosi, bet... Vis ją atleisdavo dėl to, kad ji buvo per gera tarnaitė, per daug kvalifikuota, per daug kruopšti ar tiesiog per daug mylėjo savo šeimininkus... Arba kartais tiesiog išeidavo, ilgiausias laiko tarpas, kurį išbūdavo tai metus... Trumpiausi periodai būdavo apie 4 mėnesius ir tada vėl mergina keldavo sparnus.
---
Ryte ji atsikėlusi nulėkė į savo šeimininkės kambarį ir atnešė rytinės arbatos su sausainiais. Nuolankai nusilenkė ir paklausė ar nenorinti ponia susišukuoti plaukų. Emilija sušukavo plaukus, padėjo apsirengti ir susiruošė kartu eiti pusryčiauti. Vyras dar nebuvo grįžęs iš kelionės, todėl pusryčiavo kartu.
Šeimininkas Richardas Gulbinas staiga atvėrė duris  ir taip staigiai priėjo prie Emilijos, kad ji vos spėjusi atsistoti, krėstelėjo į savo kėdę.
- Emilija, turiu jums naujienų – ji nustebus žvilgtelėjo tai į šeimininką, tai su juo atvykusį pagyvenusį vyriškį.
Jie ją nusivedė darbo kambarį ir pasodino pakankamai garbingoje vietoje. Jų akys žvilgėjo tarsi smaragdai saulėje.
- Ponas Matas Velykus turi kai ką tau pranešti.
- Panele, Emilija Lione – kreipėsi į ją Matas. – Kaip čia viską pradėti...
- Paprastai...
Tylai užsitęsus mergina neapsikentė ir sušuko:
- Sakykit greičiau, bajore Gulbine, kas čia dedasi?
- Matas Velykus yra tavo tėvo finansininkas ir advokatas. Jis rūpinosi tavo tėvo gerove ir turėjo tavimi rūpintis. Kadangi jis tavo krikštatėvis.
- Tačiau – tęsė Matas. – atsitiko nelaimė atėjo nelaimingi laikai – krizė per kurią įvyko gaisras jūsų namuose ir tavo tėvas žuvo.
- O mano mama?
- Deja ji mirė jus gimdydama.
Mergina nuliūdo, nes dar širdyje ji palaikė viltį, kad jie tebėra gyvi.
- Ką norėjo ponas Matas Velykus pranešti, kad jus paveldėjote savo tėvo turtą... Jie jus mėgino surasti apie 20 metų. Nes buvęs liokajus jus pagrobė. Bet aš – garbingai tarė Richardas Gulbinas. – netyčia užsukęs pas savo draugus atpažinau pakabuką, tavo tėvų herbas.
- Herbas? – nustebusi pasakė mergina. – Herbus teturi tik grafai.
- Taip, panelė – įsiterpė Matas. – Jus esate grafaitė Emilija Lione. Taip pat su tuo ateina jūsų turtai ir dvaras Kalvystėje bei namai sostinėje.
- O varge – labiau prislėgta žinios negu nudžiugusi pasakė mergina.- O kiek aš paveldėjau?
Vyras nusišypsojo taip lyg seniai būtų laukęs šito klausimo.
- Sakykim, kad nepadoriai daug – su didžiule laime pasakė Matas. Šypsena išsiliejo į visą šios komiškos ir stebuklingos istorijos pradžioje.

Ji atvyko į sostinę jau su buvusiais šeimininkais, jie rūpinosi merginos gerove. Rūpinosi, kad nieko nenutiktų ir vertė pirkti sukneles tik atvykus į sostinę. Nors jis tiesiog negalėjo pakęsti šiuolaikinės mados. Suknelės turėjo būti ilgos, išpūstos ir buvo labai nepatogios. Ji liepė pasiūti tokias sukneles, kurios būtų patogios ir tiktų jos asmenybei. Taip ji visada patardavo ir savo šeimininkėms, kurioms tarnaudavo. Mada praeina, bet tavo stilius ir tavo asmenybė nepraeina.
Po varginančių apsipirkimų Emilija ištrūko pasivaikščioti. Jau apsivilkusi sodriai bordavą suknelę, kuri vilkosi žeme. Kasa buvo tvirtai supinta,  pradedant jau nuo viršugalvio pinant eglute, ir siekė merginos juosmenį. Užsidėjo auskarus, kurie siekė kaklą. Auskarai ėjo vienas po vieno su karoliukais vos pasiekdami merginos pečius. Jau net miesto sienos pradėjo žavėtis Emilijos Lionės eisena. Aristokratė, kuri tuo nesididžiavo  tik nuolankiai priėmė savo dalią kaip ir viską savo gyvenime. Ji pabeldė  į vienas duris. Jas atvėrė senukas, gan linksmas ir judrus.
- Emilija – mano brangiausioji. Kokia tu išsipuošusi – nejau susiradai vyrą tarp aristokratų. Išduodi savo įsitikinimus? – su šypsenėle paklausė senukas.
- Adomai... – su sunkumu širdyje atsiduso mergina. – Įsitikinimai išduoda mane.
Ji papasakojo apie paveldėtus turtus ir dvarą Kalvystėje, apie tėvus ir liokajų, kuris ją pagrobė ir atidavė į mergaičių mokyklą, kurioje mergaitės virsdavo guvernantėmis, tarnaitėmis ir slaugėmis. Viskas buvo viename, kad merginos tik susirastų darbo. Liokajaus nelaimei ji  atsiminė gerai koks jos vardas ir pavardė, taip ir dabar atrado ją su Lionų herbo pakabuku, kurį padovanojo jai tėvas.
- Adomai... Ką man daryti? Būdama tarnaite aš žinojau, ką daryti. Ryte atsikeli ir žinau, kad visomis jėgomis turiu  nuoširdžiai dirbti savo šeimininkams  o dabar aš atsidūriau kitoje barikadų pusėje. Aš nežinau, ką man daryti... Jaučiuosi neviltyje.
Adomas minutėlę patylėjo.
- Grafaite, Emilija Lione – noriu prašytis į jūsų tarnus.
- Ach, Adomai... Kas mano, tas – tavo. Tu man kaip tėvas, rūpinaisi manimi pirmoje mano darbovietėje iki mirštant mūsų šeimininkui. Tu ir ponia Kardvilienė rūpinotės manimi kaip savo dukra. Man bus garbė jeigu jus mane lydėsite šitoje sudėtingoje kelionėje.
- Ach... Emilija, kaip aš galiu atsisakyti. Rūpinsiuosi tavimi, kaip savo dukra. Eisiu kur tu ir neleisiu jokiems demonams tavęs paliesti.
Tada jis apkabino pavargusią merginą. Atrodė kaip tikra šeimos susijungimo ceremonija.
----
Po kurio laiko mergina sužinojo, kad turi močiutę ir tetą su pusseserę, kurios nori pamatyti ją Kalvystėje. Taigi, ji turėjo išsiruošti kelionėn. Štai kaip prasideda nauja kelionė, kuri gali atnešti daug nuotykių ir gausybę naujų žmonių. Mergina puoselėjo širdyje, kad atras savo šeimą, namus, kuriuose ji pagaliau pritaps.