Pasak Pelenės: "Šeima"

Ketvirtas skyrius: Šeima

Tuo metu, kai jie sugrįžo, Emilija sėdėjo bibliotekoje ir mąstė apie vaikystę  rankiojo savo atsiminimus apie savo mamą, tėvą ir kitas gimines. Ji prisiminė pavėsinę – tokią didelę, kurioje tilpo daugiau nei 100 žmonių. Atsiminė sodą, kuriame, tėvas pasakojo, sutiko savo mamą. Ta pasaka skambėjo ausyse tarsi muzika. Dar kol kas tyliai, tarsi melodija – muzikos žodžių dar neprisiminė, bet tikėjosi, kad prisimins grįžus šeimai.
Marta įlėkė su gusiu į biblioteka, net paslydo prie Emilijos. Tokia buvo susijaudinusi.
- Grafaite... Jie sugrįžo – visa uždususi iš skiemenavo Marta.
Emilija susijaudino. Ji tiek ilgai laukė. Buvo tarsi mokinukė paduoti meilės laiškiuko sau patinkančiam berniukui. Toks jaudulys apėmė. Bet be galo laukė šito susitikimo. Ji nusileido į apačią, net iki šiol prisiminė tuos šaltus laiptelius, kurie užkaitino jos kojas. Ten jos laukė šeima. Močiutė, teta, pusseserė ir galiausiai, bet nepaskutinis, jos krikštatėvis. Ji buvo viena, bet dabar jau nebe. Ji buvo palikta, bet dabar atrasta. Koks didžiulis džiaugsmas būti atrastam, iškastam tarsi iš žemės. Taip norisi matyti Amerikos aukso ieškotojus, kurie kasa, kad surastų. Ilgai kasa ir atranda aukso grynuolį, kuris atneša tokią laimę, kuri primena pakylėjimą debesų link. Taip jautėsi ir Emilija, eidama susitikti su šeima.
Pravėrė duris ir ten buvo jie visi.
- Tai tu Emilija – paniurusiai prabilo teta Gaudencija.
- Kokia tu panaši į savo mamą – prabilo senoji.- Bet akys – jos kito žmogaus. Primena tavo tėvo akis.
- Leiskit visus supažindinsiu- prabilo krikštatėvis Matas.
- Močiutė Velta Lionė, tavo teta Gaudencija Kmitienė, pusseserė Daira Kmitaitė.
- O kur jūsų vyras?
- Pasiliko Afrikoje – su paslėpta mintimi pasakė moteris.
- Kaip nuostabu – jus visus matyti. Aš net nežinau net ko paklausti jūsų – apie tėvą, motiną – visus ir viską.
- O ką norėtum išgirsti, mieloji, - nuoširdžiu balsu prabilo Velta.
- Viduryje sodo atsimenu buvo terasa ar pavėsinė. Atrodo ten vykdavo šokiai.
- Taip, vykdavo. Tavo mama labai mėgo šokti.
- Tikrai? – su džiaugsmu sušuko Emilija. – Aš irgi myliu šokį.
- Tą galėjo sužinoti ir iš knygų ar čia gyvenančių žmonių – gana griežtai užkirto teta.
Mergina buvo labai priblokšta tetos replikos ir taip stipriai palietė jos širdį.
- Jus manote, kad nesu jūsų dukterėčia.
- Na merginos – ramindamas padėtų Matas bandė taisyti padėtį. – Aišku, kad ji žino, kad tu esi mūsų šeimos narė, gi pats tave atradau.
- Taigi, visada buvai šunsnukis Matai, tai iš kur mums žinoti, kad čia neparvedei kokios valkatėlės, kuri tik ir siekia pasisavinti Lionų turtus. Gaila brolis paliko viską savo neegzistuojančiai dukrai. Daira, einam ilsėtis. Dalis šio namo priklauso ir man.
Teta išėjo. O Emilija liko priblokšta. Net nebuvo pagalvojus, kad kas gali galvoti, kad ji yra plėšikė, norinti atimti pinigus. Gi jau niekada nerūpėjo pinigai. O dabar kambarys pasidarė sunkus. Ji ryžtingai išėjo iš kambario. Išėjo pasivaikščioti palikdama visus vienus.
Ji atrado sode vietą, kurioje kažkada buvo supynės. Jos atmintyje jos iškilo taip ryškiai, kad net nustebino. Atsiminė ir Martą, atrodo kartu su ja žaisdavo laukuose lakstydavo po žalią labirintą. Jame kartais žaisdavo slėpinių. Kaip viskas galėjo tuo virsti? Tuštuma, pykčiu ir pagieža ir galiausiai vienatve. Būtent tuo viskas ir dvelkė – vienatve.
- Kaip tu, mieloji? – senosios balsas kaip žadintuvas nuskambėjo.
- O jus nesate pavargus? Juk vistiek ilga kelionė.
- Kelionė tai kelionė. – Velta prisėdo prie merginos.
- Čia kažkada buvo supynės ir žalias labirintas.
- Taip, čia mano vyras mane pirmą sykį pabučiavo.
- Tikrai? – tikriausiai tai buvo nuostabus laikas.
- Mieloji, kiekvienas laikas yra nuostabus ir kiekvienas laikas turi savo rūpesčių. Kaip ir šiandien. Atleisk mano dukrai, ji eina per sunkumus šiuo metu.
- O jus tikite, kad esu jūsų anūkė? – rimtai prabilo Emilija.
- Matas Velykus visuomet buvo ištikimas, nemanau, kad jis atsuktų nugara mums dabar.
- Turiu tik vieną svajonę – susirasti šeimą. Tik tiek.
Moteris prisėdo ir tyliai sėdėjo kiekviena su savo mintimis. Viena su liūdesiu ir skausmu, kuris prilietė jos širdį. Kita su dvejonėm ir tikėjimu bei problemomis, kurios užgulė Veltos seną ir gerą širdį.
- O jeigu mes vėl atstatytume terasą ir surengtume šokius, kaip jūsų laikais, grafiene Velta.
- Skamba gražiai...